Nė vienas kazino neapsieina be energingos muzikos ir ryškių šviesų. Tokia aplinka atbaido snaudulį ir skatina žaidėjus vakarą tęsti lošiant, o ne padėjus galvą ant pagalvės. Nors tai jau nuo seno taikoma praktika, mokslininkai ir toliau siekia išsiaiškinti, kokį poveikį aplinka daro azartui. Šįkart tyrėjai iš Britų Kolumbijos universiteto (Vankuveris, Kanada) ir vėl į pagalbą pasitelkė antrą geriausią žmogaus draugą – žiurkes – kurioms teko pažaisti lošimų automatais. Žiurkių kazino? Būtent.
Žiurkės irgi jaučia azartą / Youtube
Tyrėjai teigia norėję sukurti kazino aplinkos sąlygas ir patikrinti, kaip jos veikia žaidėjų elgseną. Tiesa, „žaidėjai“ šįkart buvo kiek neįprastai maži ir plaukuoti…Visgi, naudodami šviesas ir garsus, mokslininkai privertė žiurkes priimti rizikingus sprendimus ir iš esmės elgtis kaip tai daro probleminiai lošėjai.
Jau kelerius metus veikiančiame „žiurkių kazino“ įtaisytas į lošimų automatus panašus prietaisas, leidžiantis svirteles nulenkiančioms žiurkėms laimėti įvairų cukraus gabaliukų skaičių. Kai kurios svirtelės retais atvejais leidžia „laimėti“ didesnį gabaliukų skaičių, bet dažniausiai iš jų išpešti nieko nepavyksta, nes nulenkimui taikomas laiko limitas. Dauguma žiurkių galiausiai įpranta vengti tokių svirtelių, kur rizika yra gana didelė, ir renkasi mažesnę riziką ir mažesnius prizus.
Tačiau viskas iškart pasikeičia, kuomet didesnius laimėjimus palydi garsai ir šviesos. Jų sukeliamas efektas verčia žiurkes dažniau rinktis didesnę riziką ir didesnius prizus. Profesorė Katarina Vinstenli (Catharine Winstanley) apibūdina skirtumą tarp normalios ir paveiktos elgsenos kaip „milžinišką“. Jos teigimu, kazino sukuria savitą aplinką ne be priežasties – garsų ir šviesos žaismas tikrai skatina žaidimą. Nors bet kuris kazino atstovas šiuo klausimu pasakytų, kad viskas ir taip aišku, dabar tai galima įrodyti ir moksliškai.
Paskui mokslininkai žiurkėms duodavo vaistų, kurie blokuoja dopamino receptorius, susijusius su priklausomybėmis. Vaistai garsų ir šviesų paveiktiems gyvūnėliams padėjo grįžti į „normalią padėtį“ – jos vėl pradėjo „žaisti saugiai“. Nepaveiktų žiurkių sprendimams vaistai neturėjo jokios įtakos. Vyriausiasis grupės mokslininkas Maiklas Barusas (Michael Barrus) aiškino, kad tiriamasis smegenyse esantis receptorius taipogi yra susijęs su priklausomybe nuo narkotikų, vadinasi gali būti, kad įvairaus pobūdžio rizikinga elgsena turi bendrą biologinę priežastį.
Nors tyrimas buvo atliktas su žiurkėmis, rezultatai rodo, kad, kontroliuojant laimės hormono dopamino lygį, galima suvaldyti beatodairiškus poelgius. Tai suteikia vilties, kad bus galima išgydyti nuo priklausomybių kenčiančius asmenis.
KOMENTARAI