Nors daugeliui žaidimas tik pramoga, tai gali tapti priklausomybe. Už milžiniškų sumų, kurias galima laimėti lošimų namuose, slepiasi ir kita istorijos pusė – liguistas potraukis azartiniams lošimams, nuo kurio kenčia ne tik pats priklausomybę turintis žmogus, bet ir visa šeima.
Priklausomybė priveda prie kraštutinumų
Psichologų manymu, yra tam tikra žmonių kategorija, kurie pasižymi dideliu azartiškumu ir silpna valia. Jeigu tokie žmonės patenka į kazino, išlošia pinigų, o vėliau juos pralošia, atsiranda didelė tikimybė, kad jiems išsivystys patologinė žaidimų priklausomybė.
Patologinis lošimas priskiriamas prie psichikos sutrikimų, tai nuolatinis, besikartojantis, nenumaldomas ir galintis stiprėti potraukis lošti azartinius žaidimus, nepaisant neigiamų pasekmių, tokių kaip skolos, yranti šeima ar didėjančios problemos darbe. Skiriamos kelios patologinio lošimo stadijos:
Pirmoji – nuotykio (džiaugsmas išlošus, pasitikėjimo savimi didėjimas).
Antroji – desperacijos (daugiau pralošiama nei išlošiama, tačiau viltis, kad atsilošti pasiseks vis dar didelė, kartu didėja rizika, baimė bei kaltė).
Trečioji – nusivylimas (kaltės jausmas pradeda slėgti, tai gali baigtis asmeninių santykių griūtimi, savižudybe).
Vieno priklausomo žmogaus istorija
Šiaulietis Viktoras lošimo namuose pradėjo lankytis dar sovietmečio laikais, lošimo automatuose lošė pokerį, užsukdavo net kelis kartus per dieną, nes vyriškiui gerai sekėsi. Šiaulietis pasakoja, kad atsinešdavo apie 20-100 rublių, o išeidavo nešinas 300 rublių. Viktoras neslepia, kad visada buvo azartiškas žmogus, tačiau atėjus laikui sugebėdavo sustoti.
Pirmasis lošimo periodas baigėsi tada, kai žmona tarė griežtą ne. 15 metų vyras net nežiūrėjo ton pusėn, tačiau, kai Lietuvoje vienas po kito pradėjo dygti nauji lošimo namų salonai vyras nesusitvardė – vėl ėmė lošti. Pradžioje lydėjo sėkmė, išleisdavo 3 eurus, o laimėdavo šimtus. Kalbos, kad reikia sustoti šiaulietį tik erzino, juk sekėsi gerai, nebuvo ko jaudintis.
Sužinojusi, kad Viktoras vėl lošia žmona baisiai supyko, sutuoktiniai susivaidijo. Apimtas azarto, o gal norėdamas įrodyti žmonai, kad ji neteisi, iš namų slapčia pasiėmė didelę sumą pinigų ir patraukė į artimiausius lošimo namus. Tąkart nieko nelaimėjo, tačiau po kelių dienų fortūna neatsuko jam nugaros – laimėjo 2,3 tūkst. eurų, dar po kelių dienų – beveik 5 tūkst. eurų.
Tiesa, vyras grąžino iš namų paimtus pinigus, bet lošti nesustojo. Kadangi išloštas pajamas reikia deklaruoti, Viktoras ėmė rinkti čekius, kuriuose juodai ant balto buvo parašyta – jis pralošė beveik 55 tūkst. eurų. Nenorėdamas prarasti namų ir šeimos, šiaulietis pasinaudojo kazino siūlomu prevencijos būdu – parašė prašymą, kad į lošimo namus jis daugiau nebūtų įleidžiamas. Viktorui buvo kilusi pagunda lošti už Šiaulių miesto ribų, tačiau lošimo operatoriai tarpusavyje keičiasi informacija, todėl parašius prašymą nebepateksi niekur.
Šio lošėjo istorija baigėsi laimingai, tačiau apstu žmonių, kurie pralošia daug didesnes sumas, o nesugebėję sustoti ir nepripažinę savo priklausomybės ir dar daugiau: draugus, darbus, namus ir šeimas.
KOMENTARAI