Ruletė (pranc. roulette<rouler – vynioti, sukti) – azartinis lošimas iš pinigų. Jo metu spėjama, kurioje vietoje sustos rutuliukas, mestas ant besisukančio rato. Ruletė lošiama prie didelio stalo, turinčio tik jam būdingą tablo – stalą, ant kurio dedami statymai. Viename stalo gale yra cilindras, kuris sukasi mediniame katile. Jame yra 37 skyreliai, sunumeruoti nuo 0 iki 36 imtinai, o amerikietiškoje versijoje dar yra vienas laukelis su dviem nuliais (00).
Informacija apie ruletės kilmę yra gana prieštaringa. Teigiama, kad žaidimui pradžią 1655 m. davė prancūzų matematikas Blezas Paskalis (Blaise Pascal), kuomet bandė kurti savo „amžinąjį variklį“. Esama nuomonės, kad ruletę sukūrė kažkokio Prancūzijos vienuolyno vienuoliai, taip bandydami prablaškyti savo niūrų ir monotonišką būvį. Taip pat manoma, kad ruletė į Europą atkeliavo iš paties Tibeto.
Atskiriant legendas nuo faktų užtenka paminėti, kad Anglijos įstatymas 1745 m. mini tokį draudimą: „…ir nors šis pražūtingas žaidimas tebesti kas dieną žaidžiamas… tenebeliks vietos niekur šiai Ruletei arba ,,Roly-Poly“. Panašūs draudimai fiksuojami ir Liudviko XVI-ojo Prancūzijoje. Draudimai taip ir liko draudimais. O ruletė toliau skynėsi kelią į populiarumo viršūnes.
Lošimo tikslas – iš anksto pasakyti skaičių, ant kurio nusileis rutulys, krupjė mestas į katilą. Rutulys turi aplink apriedėti mažiausiai tris kartus, kol nukrenta į vieną iš numeriais pažymėtų skyrelių. Krupjė meta dramblio kaulo rutulį prieš besisukantį ruletės skritulį, kuris sukamas pakaitomis tai i kairę, tai į dešinę. Galimybę nuspėti skaičių mažina ir tai, kad krupjė nuolatos keičia rato sukimosi ir kamuoliuko metimo greitį, be to, keičiami patys krupjė.
Kiekvienas ruletės stalas turi savo žetonus, jų vertę nustato lošėjai, tačiau ne mažesnę, nei mažiausia galima to stalo statoma suma ir ne didesnę, nei leidžia stalo limitas. Krupjė vadovauja lošimui, kiekvieno jo etapo pradžioje ištardamas tam tikrus posakius. Lošėjai turėtų suprasti ką sako krupjė ir pagal tai žinoti kada statyti, o kada baigti statymus. Lošėjai žaidžia tik savo spalvos žetonais, svetimų statymų jiems liesti negalima, jei taip atsitiko, krupjė statymą pataiso atgal.
Pagal statymo ypatumus ir išlošiančių derinių pobūdį ruletės yra skirstomos į tris grupes:
- Amerikiečių ruletė. Tai ruletės variantas su dviem nuliais, ši versija kazino yra daug pelningesnė — čia greičiau galima statyti ir vieną lošimą gali lošti tik septyni žmonės. Ruletės cilindre skaičiai surašyti vienas prieš kitą, kiekvienam skaičiui priskiriama raudona arba juoda spalva, o nuliai žali.
- Prancūzų ruletė. Ši ruletė, amerikiečių ruletės pirmtakė, lošiama visuose Europos kazino. Lošimui vartojami prancūziški posakiai, joje yra tik vienas nulis, taip pat ji skiriasi nuo amerikietiškosios savo tablo, rato skaičių išdėstymu, be to ji yra beveik dvigubai didesnė. Kiekvienas stalas turi du krupjė ruletei sukti, bei vieną prižiūrėtoją. Lošėjai mėto žetonus ant stalo link tos vietos, kur jie nori statyti, o krupjė juos tvarkingai sustato stumdamas žetonus grėbliuku ant tablo.
- Anglų ruletė. Tai prancūzų ir amerikiečių rulečių derinys. Tačiau patys britai ją vadina „amerikiečių ruletė“. Ji lošiama visų pirma britų ir kai kuriuose Europos kazino su amerikiečių ruletės tablo ir prancūzų ratu, turinčiu tik vieną nulį. Lošiama amerikiečių ruletės stiliumi, bet su daugeliu prancūzų ruletės elementų, tarkim, vartojami prancūziški posakiai ir daromi specialieji statymai.
KOMENTARAI