Kazino laimėjimas / Shutterstock
Lošimas – tai tiesiog geras laiko praleidimas ir pramoga. Apmaudu, kuomet praradus saiką azartiniai žaidimai suabsoliutinami. Tokiu atveju lieka du keliai – nerti į ludomanijos liūną ir nuo jos išsigydyti. Kitas kelias – tapti profesionaliu lošėju.
Jei kas tokiu nusprendžia tapti, turėtų įsiminti keletą paprastų taisyklių, padėsiančių nepaslysti tokioje gana klampioje kebeknėje.
Pamiršti visus prietarus. Atrodo logiškas ir savaime suprantamas argumentas. Tačiau pastebėjus kai kuriuos lošėjus jų prietaringumas tiesiog kelia nuostabą (plačiau apie lošėjų prietarus skaitykite Lošėjų prietarai ir ritualai: bandymai užburti sėkmę). Tačiau tikri profesionalai prietarams abejingi.
Nuolatinis ir nepertraukiamas susikaupimas – tai neatsiejama bet kurio profesionalo asmeninė savybė, ar jis būtų lošėjas, ar sportininkas, ar bet kurios srities ekspertas.
Jokių emocijų! Ar didelis išlošimas, ar skaudus pralaimėjimas, emocijas privalu tramdyti bent tiek, kad jos nedarytų įtakos sprendimų priėmimui.
Susitaikymas su pralaimėjimu. Lošimų aplinkoje dalykai gali keistis drastiškai greitai. Ir pralaimėjimas turi būti priimtas kaip neišvengiamas faktas. Užvis svarbiausia – nebandyti iš karto atsilošti to, kas pralaimėta.
Kauliukai / Shutterstock
Lošimo rezervas, skirtas tik (!) lošimui. Tokį turi kiekvienas profesionalas. Šis faktas skiria profesionalų lošėją nuo liguisto ludomano. Profesionalui rezervo pabaiga reiškia lošimo pabaigą.
Savidisciplina. Lošiant, o ypač kuomet sekasi, labai lengva pasiduoti pašalinėms pagundoms. Tačiau jei lošiama profesionaliai, į pagundas dairytis griežtai nerekomenduojama. Statymus daryti tik tada, kai reikia, o ne tam, kad kažką įrodytum kitiems. Kaip sakė žymus lošimų ekspertas Džimas Vortmanas (Jim Wortman), „žmonės turi išmanymą, turi lošimo rezervą, bet jiems niekada nepasiseks, jei jie neturės disciplinos“.
Visi šie patarimai yra gana griežto tono. Ir iš tikro juos taikant lošimas ima atrodyti nebe toks smagus ir malonus laiko praleidimas.
KOMENTARAI